 |
 |
 |
|
Interjeras.lt Pataria | Lietuvos dizaino naujienos
2011 kovas, Nr.7 (26)
Nuo vaikiškų "remontų" iki tarptautinio pripažinimo
Tekstas: Kristina Noreikienė
Foto: Greta Motiejūnienė, Augis Narmontas, Roman Šelomencev, Darius Gumbrevičius |
|
| |
| Šį kartą nuolatinėje žurnalo rubrikoje "Atvirai" nutariau pakalbinti interjero dekoratorę Gretą Motiejūnienę (DGD). Tokį mano apsisprendimą lėmė viena svarbi priežastis – dekoratorė Greta Motiejūnienė apdovanota konkurso Interia Awards 2010 prizu už geriausią namo interjerą iki 300 m². |
| |
|
|
Kadangi išties smagu, kai mūsų tautiečiai skina laurus svetur, tokiu būdu garsindami Lietuvą ir profesionalumu nenusileisdami kitų šalių kūrėjams, nutariau, kad verta ir tiesiog būtina "ištraukti į dienos šviesą" tuos, kurie tyliai, ramiai tiesiog dirba savo darbą, kurį išmano ir tikrai myli.
Taigi kviečiu susipažinti su dekoratore, trijų sūnų mama, kūrybinga asmenybe, nuolat besišypsančia Greta Motiejūniene. |
|
| |
| Pirmiausia – trumpai apie konkursą, kuriame buvo taip aukštai įvertinta Greta. |
| |
| "Interia Awards 2010" – pirmą kartą Rusijoje surengtas gyvenamųjų ir visuomeninių interjerų konkursas, kurį organizavo Rusijos leidykla SALON–Press. Konkurse dalyvavo interjerai, kurie 2010 metais buvo publikuoti šios leidyklos leidžiamuose žurnaluose. Iškilminga "Interia Awards 2010" laureatų apdovanojimų ceremonija vyko Maskvoje, pasaulinės baldų ir interjero detalių parodos "Interior Show 2010" metu. |
| |
|
 |
|
 |
|
 |
|
Namas Nemenčinės plente, Vilniuje, 2006 m.
Būtent šis namas buvo įvertintas konkurse Interia Awards 2010 |
|
|
|
Kai prieš gerą pusmetį kalbinau architektą Dalių Regelskį, jis papasakojo, kaip prieš šešerius metus atrado Gretą, kaip jiedu kartu įkūrė DGD. Tuomet Dalius sakė: "Nuostabu tai, kad Greta jau iš anksto mato, kokie turi būti užuolaidų "kutosai", nors iki jų dar laukia keli mėnesiai intensyvaus darbo derinant projektą su statybininkais ir t.t."
• Greta, kaip tapote interjero dekoratore? Iš kur tas pojūtis, matymas iš anksto, kaip kas turi atrodyti?
Tam, kad atsakyčiau į šį klausimą, turiu pradėti nuo... vaikystės. Iš tikrųjų visada norėjau būti šokėja. Tačiau mano tėtis buvo garso režisierius, dirbo Sporto rūmuose, jis matė, kaip ten repetuojančius vaikus "muštruoja" ir nenorėjo, kad mane taip "skriaustų".
Tėtis buvo muzikantas, grojo bosine gitara, buvo meniškos sielos. Mano kilmė – labai įdomi. Senelis trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje arkliu atjojo iš Varšuvos į Vilnių, čia sukūrė šeimą. Taigi aš turiu lenkiško kraujo. |
|
Su tėvais gyvenome Aušros Vartų gatvėje, Vilniuje, viename kambaryje. Trūko erdvės, todėl iš tėvų namų vis bėgdavau... pas senelius, kurie gyveno dabartinėje Barboros Radvilaitės gatvėje, prie Sereikiškių parko. Taigi vaikystė prabėgo senamiestyje. Prisimenu, kaip tėvai duodavo man pinigų saldainiams, o aš juos taupydavau, o vėliau pirkdavau ką nors gražaus namams ir darydavau "remontus"... Mama atsisėsdavo į fotelį, prisidegdavo cigaretę ir klausdavo: "Na ir kada gi ketini pabaigti?" Aš tokia esu – man reikia nuolat statyti, remontuoti, įrenginėti, dekoruoti. Tiesiog negaliu be to.
• Ar mokslai irgi buvo susiję su interjero kūrimu, dekoravimu, ar vis dėlto teko nueiti ilgesnį kelią, kol tapote tuo, kas esate dabar?
Tėvai norėjo, kad studijuočiau anglų kalbą. Tuo metu ši specialybė buvo madinga. Vėliau dar studijavau tarptautinį verslą, bet tai daugiau bendram išsilavinimui. Po to, kai nusprendžiau, kad galiu stoti ten, kur noriu aš, pradėjau mokytis Statybos ir dizaino kolegijoje Interjero dizaino specialybės. Tiesa, vaikystėje visą laiką lankiau dailės mokyklą, taigi nebuvau per daug nutolusi nuo savo užsibrėžto tikslo.
• O kaip prasidėjo pats darbas – interjerų dekoravimas? Kas pastūmėjo, paskatino tuo užsiimti? Kaip atėjo pripažinimas, pirmieji užsakovai?
Pabaigusi mokslus, pradėjusi dirbti, iškeičiau buvusį senelių būstą į butą senamiestyje, kurį įsirengiau taip, kaip norėjau. Į svečius užsukęs vienas pažįstamas žmogus paklausė, kas dekoravo mano namus, ir paprašė duoti to dekoratoriaus telefoną. Taip gavau pirmąjį užsakymą, nes, žinoma, jam tegalėjau duoti tik savo telefono numerį. Paskui užsakymai pasipylė savaime – reklama sklido iš lūpų į lūpas.
• DGD (Dalius & Greta Design) įkūrėte drauge su architektu Dalium Regelskiu. Papasakokite apie tą jūsų bendro darbo pradžią.
Prieš maždaug šešerius metus Dalius (arch. Dalius Regelskis – red. pastaba) gavo užsakymą – sukurti kelis interjerus. Pažinodamas mane kaip dekoratorę, pakvietė dirbti kartu. Taip ir prasidėjo. Dalius – preciziškas, reiklus, kruopštus. O aš – visiška priešingybė. Esu labai chaotiška – nei darbe, nei namuose nėra jokios sistemos. Visur mane supa jauki meniška netvarka. Aš iškart matau galutinį rezultatą, todėl man sunku "išlaukti", kol bus paruoštas ar suderintas projektas. Nemėgstu net piltis benzino į mašiną, nes matau kelionės tikslą, noriu kuo greičiau sėsti ir važiuoti, todėl man net tokia smulkmena, kaip kuro pylimas, atrodo laiko gaišimas. Esu tokio charakterio – man visko reikia greitai ir čia pat. Žodžiu, su Daliumi esame visiškos priešingybės ir vis dėlto atradome bendradarbiavimo "aukso viduriuką". |
| |
 |
|
| Butas A.Juozapavičiaus gatvėje, Vilniuje, 2008 m. Autorė – Greta Motiejūnienė |
|
|
|
|
| |
• Kokie yra pagrindiniai Jūsų darbo/kūrybos principai? Ar manote, kad Jūsų kurtus interjerus nesunku atpažinti?
Manau, kad tie, kurie mane pažįsta, yra matę mano darbų, tikrai nesunkiai atpažįsta mano braižą ir kitur. Aš už kokybiškus, bet paprastus sprendimus. Pavyzdžiui, man atrodo neprotinga įsigyti sofą už 30–40 tūkst. litų dažniausiai tik tam, kad būtų kuo pasipuikuoti prieš draugus. Arba pasitiesti kambaryje persišką kilimą, ant kurio paskui nei pats, nei svečiai negali atsistoti...
Taip pat nesuprantu, kai žmonės investuoja milžiniškus pinigus į patį namą, moderniausius sprendimus, technologijas, kol galiausiai pinigų lieka tik čiužiniui nusipirkti. Nemanau, kad kam nors smagu gulėti prabangiame name ant čiužinio, kur daugiau nieko nėra. Manau, kad geriau investuoti mažiau, bet turėti viską, ko reikia, ir gyventi patogiai.
Iš tiesų man kur kas įdomiau, kai užsakovas turi mažai pinigų, bet nori gražių namų, negu atvirkštinis variantas. Manau, jog tam, kad nuvažiuotum į prabangų saloną ir išsirinktum ten siūlomus baldus, ar net visą ekspoziciją (su baldais ir aksesuarais), ir visa tai tiesiog perkeltum į savo namus, daug fantazijos nereikia. Be to, tuomet namai nebus namai – tai bus ta pati ekspozicija, tik perkelta į kitą erdvę. O tam, kad susikurtum jaukumą, kad namuose būtų gera ir tau, ir svečiams, kad gyventi būtų patogu, kad namai tarnautų tau, o ne atvirkščiai, reikia įdėti daug darbo, širdies ir kūrybos. |
|
 |
|
| Restoranas Kalvarijų No1 Vilniuje, 2007 m. Autorė – Greta Motiejūnienė |
|
|
|
|
| |
• Kas Jums asmeniškai yra gražus, išbaigtas, kokybiškas interjeras? Kokiuose namuose negalėtumėte gyventi?
Man nepatinka minimalistinis stilius. Tokiuose namuose man tuščia, nejauku. Nemėgstu sterilumo, švarių, griežtų linijų, formų. Aš – už gyvus namus. Be to, esu įsitikinusi, kad namų interjeras – tai ne lubos, sienos, grindys, o čia esantys daiktai, mieli daikčiukai, suvenyrai, visa tai, kas liudija, pasakoja namų, šeimos istoriją, tai, kas susiję su gražiais prisiminimais, tai, kas atspindi namų šeimininkų stilių, gyvenimo būdą.
• Kaip renkatės, perkate aksesuarus, daiktus interjerui?
Vaikštau po parduotuves, salonus ir tiesiog "fiksuoju" daiktus. Net jeigu tuo metu man jų nereikia, aš puikiai prisimenu, kur ką mačiau, todėl, kai staiga ko nors prireikia, neturiu galvoti, kur tai gauti – tiesiog nueinu ir nusiperku. Be to, manau, kad nėra negražių daiktų – yra tik ne savo vietoje atsidūrę.
• Ar tai reiškia, kad užsakovas interjero kūrimo procese yra labai svarbus asmuo? Kiek tenka nusileisti, sutikti su užsakovų norais, pageidavimais? Kiek galiausiai interjere lieka Jūsų pačių?
Užsakovas yra labai svarbus, jis lemia 50–60 procentų interjero sprendimų. Manau, kad interjero kūrėjo (dizainerio, dekoratoriaus) užduotis yra padėti žmogui apsispręsti. Todėl, norint pamatyti tikrąjį interjero dekoratoriaus braižą, kur būtų 100 procentų tik šio kūrėjo realizuotos idėjos, atskleistas stilius, sukurta nuotaika, reikia pamatyti paties dekoratoriaus namus. |
| |
|
 |
|
 |
|
 |
|
Butas Konstitucijos pr., Vilniuje, 2007 m.
Autoriai – arch. Dalius Regelskis ir dekoratorė Greta Motiejūnienė |
|
• Ar jau susikūrėte savo svajonių namus?
Iš tiesų turiu svajonių namo projektą, tačiau toks namas man per didelis – 300 m² (be garažų). Nežinau, ar man tokio reikia. Šiuo metu gyvename nuosavame name, kurį pati įsirengiau, tačiau man sunku gyventi pačios kurtame interjere, nes po kurio laiko jau pasidaro nebeįdomu, vėl norisi kažką keisti, statyti, remontuoti... Šiuose namuose gyvenam jau ketverius metus. Manau, per ilgai (juokiasi)...
Man smagiau, kai viską pabaigiu, įteikiu raktus šeimininkam, uždarau duris ir išeinu. Pavydžiu dailininkams, kurie nutapo paveikslą ir atiduoda užsakovams. O dekoratorius priverstas gyventi savo paties kūrinyje. Todėl ir visus savo būstus paliekame "su viskuo", nes daiktai perkami konkretiems namams ir jei jau pasiryžai išsiskirti su namu, turi atsisveikinti ir su daiktais, kurie tau nebepriklauso. Interjeras kuriamas konkretiems namams pagal jų dvasią, todėl tie patys daiktai kituose namuose nebetiktų arba būtų tiesiog parodija.
• Kaip apibūdintumėte save, kaip kūrėją, vienu žodžiu?
Draugai vadina mane iliuzioniste. Nes dažnai minimaliomis priemonėmis tenka sukurti prabangos, stiliaus, išskirtinio dizaino iliuziją. |
| |
| Ačiū už pokalbį. |
|
|
|
